Stresas: tylusis mūsų laikų palydovas ir ką su juo daryti?

Stresas šiandien tapo beveik kasdienybe. Dažnai girdime: „toks laikotarpis“, „kai baigsis projektas – pailsėsiu“, „visi taip gyvena“. Tačiau mokslas rodo, kad ilgalaikis stresas nėra tik emocinis diskomfortas – tai biologinis procesas, keičiantis mūsų nervų sistemą, hormonų balansą ir net smegenų veiklą. Streso sąvoką išpopuliarino Hans Selye, apibrėžęs jį kaip organizmo reakciją į bet kokį reikalavimą. Vėliau Richard Lazarus pabrėžė, kad svarbiausia ne pats įvykis, o mūsų jo vertinimas – ar situaciją suvokiame kaip grėsmę, ar kaip iššūkį. Tai reiškia, kad stresas nėra vien tai, kas vyksta aplink mus. Tai ir tai, kaip mes tai interpretuojame. Trumpalaikis stresas gali būti naudingas – jis mobilizuoja energiją, padeda susikoncentruoti, pagreitina reakciją. Problema atsiranda tada, kai stresas tampa lėtinis. Ilgą laiką padidėjęs kortizolio lygis silpnina imuninę sistemą, trikdo miegą, didina dirglumą, blogina atmintį. Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad lėtinis stresas veikia hipokampą – smegenų sritį, atsakingą už atmintį ir emocijų reguliaciją (McEwen, 2007). Tai paaiškina, kodėl ilgai stresuojant tampa sunku susikaupti ar priimti sprendimus. Stresas dažnai pasireiškia tyliai. Tai gali būti nuolatinis nuovargis net po poilsio, galvos ar nugaros skausmai, miego sutrikimai, emocinis atbukimas ar dirglumas dėl smulkmenų. Žmonės neretai sako: „Nieko blogo neįvyko, bet jaučiuosi išsekęs.“ Tai tipiškas lėtinio streso signalas. Ilgalaikis, nevaldomas stresas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis, metaboliniais sutrikimais ir perdegimu. World Health Organization perdegimą apibrėžia kaip su darbu susijusį sindromą, kylantį dėl chroniško, nevaldomo streso. Praktikoje dažnai pastebiu, kad žmones išsekina ne vien darbo krūvis. Labiau sekina neaiškūs lūkesčiai, kontrolės stoka, nuolatinis neprognozuojamumas ar įtempti santykiai. Kai žmogus jaučia prasmę ir aiškumą, net didelis krūvis tampa pakeliamas. Kai šių elementų nėra, net nedidelės užduotys ima atrodyti neįveikiamos. Stresas tokiu atveju tampa ne apie darbų kiekį, o apie saugumo ir stabilumo trūkumą. Yra paprastų, bet moksliškai pagrįstų būdų mažinti streso poveikį. Lėtas diafragminis kvėpavimas aktyvina parasimpatinę nervų sistemą ir padeda organizmui „išjungti“ pavojaus režimą. Reguliarus fizinis aktyvumas mažina streso hormonų lygį ir gerina nuotaiką. Kokybiškas 7–9 valandų miegas stabilizuoja nervų sistemą. Socialinis ryšys su palaikančiais žmonėmis mažina fiziologinį streso atsaką. Gebėjimas nustatyti ribas ir pasakyti „ne“ saugo psichologinę sveikatą – tai ne egoizmas, o savireguliacija. Stresas savaime nėra priešas. Tai signalas, kad mūsų sistema patiria per didelį krūvį arba grėsmę. Problema prasideda tada, kai šį signalą ignoruojame. Ilgainiui kūnas ima kalbėti garsiau – per skausmą, išsekimą ar emocinį išsiderinimą. Todėl svarbiausia ne kovoti su savimi, o mokytis suprasti savo reakcijas ir jas reguliuoti. Ne kentėti tyliai, o ieškoti sprendimų. Ne laukti, kol „praeis savaime“, o laiku pasirūpinti savimi.

STRESAS